Karališkoji kobra – didelis, grakštus ir mirtinas grobuonis, kuris yra kilęs iš Pietryčių Azijos, ši išvaizdi rūšis žinoma kaip ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje. Ši gyvatė gyvena subtropiniuose tankiuose Pietryčių Azijos miškuose, judėdama pakeliui žymi savo teritoriją. Karališkoji Kobra yra pavojinga reptilija, turinti bauginančią reputaciją. Šios kobros egzistavimą
apipynusios įvairios legendos. Ši kobra yra vienintelis Apsidų šeimos narys, kuri nėra „tikra kobra“, ji taip pat nepriskirta „Naja“ genčiai. Laisvėje Karališkoji kobra medžioja kitas kobras.
Fizinis aprašymas
Vidutinis šios gyvatės ilgis gali siekti 3.5 – 4.8 metro, kūnas ilgas ir grakštus. Keletoje ataskaitų buvo pateikta, kad šios kobros ilgis gali siekti net 5.5 metro, taip ši gyvatė tampa ilgiausia nuodinga gyvate pasaulyje. Laisvėje šių gyvačių svoris gali siekti 6 kilogramus, nelaisvėje auginamų gyvačių svoris gali būti didesnis. Londono zoologijos sode buvo laikoma ilgiausia šios rūšies gyvatė, jos ilgis siekė 5.7 metro. 1972-ais metais Niujorko zoologijos sode laikytos gyvatės svoris siekė 12.7 kilogramo. Nepaisant dydžio, Karališkosios kobros iš prigimties yra judrios, greitos ir nuodingos plėšrūnės. Nuo kitų Azijoje gyvenančių kobrų skiriasi suplokštinto kaklo dydžiu ir dryžiais ant kaklo. Pirmasis šią rūšį aprašė Danų zoologas – Teodoras Edwardas Cantor, viename savo leidinių, išleistų 1836-ais metais. Vidutinis Karališkųjų kobrų gyvenimo ilgis 16 – 18 metų. Nelaisvėje Karališkoji kobra išgyvena iki 20 metų.
Buveinės ir geografinis pasiskirstymas
Karališkosios kobros gyvena subtropiniuose Pietryčių Azijos miškuose, kur gyvena urvuose ar tankiuose krūmynuose. Šios gyvatės mėgsta tankius aukštumų miškus, kuriuose gausu upelių ar ežerų, taip pat jas galima sutikti pievose. Įprastai Karališkosios kobros gyvena bambukų tankmėje, kur apstu grobio arba pelkėse, kur gausu paukščių ar kitų žinduolių lizdų. Šios gyvatės mėgsta drėgną klimatą ir aukštą – 35 °C temperatūrą. Dėl natūralių buveinių naikinimo, Karališkosios kobros vis dažniau sutinkamos regionuose, kur paplitęs žemės ūkis, taip jos vis dažniau susiduria su žmonėmis. Dėl šios priežasties įvyksta įvairūs atsitikimai, kai gyvatės nužudomos, sugaunamos ar besigindamos puola žmones. Karališkąsias kobras galima sutikti Bangladeše, pietų Kinijoje ir rytų Indijoje. Kitos šalys: Butanas, Birma, Laosas, Indonezija, Nepalas ir pietinė Filipinų dalis taip pat žinomos kaip šių gyvačių buveinės. Ši rūšisdažnai sutinkama Singapūre, Tailande, Vietname. Dėl miškų naikinimo, šių gyvačių populiacijos skaičius
mažėja visose išvardytose šalyse.
Anatomija
Karališkoji kobra grakšti, ilga ir judri gyvatė, jos galva pleišto formos, kaklas plokščias. Gyvatė dažniausiai būna žalios ar juodos spalvos, visą kūną puošia kryžminės blankiai geltonos spalvos juostos. Suaugusios Karališkosios kobros galva didelė, padengta 15 eilių žvynų, einančių palei centrą. Patinai papilvėje turi 235 – 250 žvynus, patelės 239 – 265. Žvynai pavieniai arba dvigubi. Gyvatė neriasi keletą kartų per metus. Karališkosios kobros kaklas didesnis nei kitų kobrų, kai gyvatė jaučia pavojų, kaklas tampa dar didesnis. Jis plečiasi per išsitęsusius šonkaulius, kurie išplėčia palaidą odą, procesas primena skėčio išskleidimą. Iltys aštrios, 5 centimetrų ilgio, itin tvirtos. Gyvatė iltis naudoja kaip hipodermines adatas, kad iš seilių liaukų suleistų nuodus aukai. Iltys sujungtos raiščiais, kurie gali plačiai išsiplėsti, kad prarytų stambų grobį. Gerklė blyškiai geltonos
arba kreminės spalvos, tęsiasi visą atstumą iki skrandžio. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, kuriais siekta įrodyti, jog ši rūšis turi porūšį, tačiau šiandienos mokslininkai jokio porūšio dar neklasifikavo.
Mityba
Karališkoji kobra puiki plaukikė, todėl dažniausiai gyvena miškuose, šalia tvenkinių ar upių. Tropinis klimatas šioms gyvatėms tinkamiausias, tokiuose miškuose gausu maisto. Nedideli graužikai ir ropliai sudaro didžiąja Karališkosios kobros dietos dalį. Ji medžioja nedidelias gyvates tiek nuodingas, tiek nenuodingas, paukščius ir graužikus. Ši gyvatė medžioja pitonus, kobras ir aspidus. Esant maisto stygiui, Karališkoji kobra maitinasi paukščiais, driežais, kartais net kitomis Karališkosiomis kobromis.
Grobis
Fizinis šios gyvatės prisitaikymas paverčia ją išskirtine plėšrūne, kuri turi milžiniškas nuodingas iltis, nuodai gali apakinti žmogų. Šios gyvatės buvo nuodugniai ištirtos, buvo pastebėta, kad jos itin mėgsta tropinį klimatą, kuriame knibžda gyvybė. Tai dieninė rūšis, mėgstanti būti šalia įvairių vandens šaltinių. Aptakus gyvatės kūnas puikiai tinka plaukiojimui ežeruose ar tvenkiniuose, kuriuose jos medžioja aspidus ir roplius.
Nors Karališkoji kobra neturi išorinių ausų, ji naudoja dvišakį liežuvį, kuris renka ore esančias daleles ir stimuliuoja jutimo receptorius, gyvatės burnos viršuje. Šios gyvatės jaučia vibracijas, kurios pasiekia jų odą ir keliauja kaukole iki pat vidinio ausies būgnelio. Karališkoji kobra taip pat jaučia šilumines bangas, esančias už 90 metrų, tai ypač padeda medžiojant naktį. Dėl lėtos medžiagų apykaitos šios gyvatės be maisto gali išgyventi keletą mėnesių. Kobros nuodai yra pavojingiausias jos ginklas, jie paveikia nervų ir širdies kraujagyslių sitemas. Vienu kartu savo aukai gali suleisti nuo 200 iki 500 mg nuodų. Šios gyvatės nuodai gali pražudyti tokio dydžio gyvūnus, kaip dramblius. Suleidus nuodus, gyvatė grobį praryja, kartais jį uždusina aplink jį apsivyniodama. Karališkosios kobros nuodai sukelia nepakeliamą skausmą, mieguistumą, paralyžių ir mirtį.
Plėšrūnai
Nors Karališkoji kobra yra puiki medžiotoja ir plėšrūnė, ji taip pat turi ją medžiojančių plėšrūnų: Kilnieji Ereliai ir Mangustai. Šios gyvatės vengia kontakto su žmonėmis, tačiau išprovokuotos jos tampa itin agresyvios. Pajutusi pavojų gyvatė pakelia trečdalį kūno, išplėčia kaklą ir rodo iltis. Gyvatė gali įkąsti keletą kartų iš didelio atstumo. Karališkosios kobros kiaušiniais maitinasi Mangustai, driežai, lūpakojai.
Karališkoji kobra gyvena tankiuose miškuose ir yra priklausoma nuo ją supančios gamtos sąlygų. Jų elgesys keičiasi poravimosi sezono metu. Šiuo laikotarpiu Karališkųjų kobrų patinai ypač agresyvūs ir gina savo teritoriją. Sutikusios vieną iš jas medžiojančių plėšrūnų šios gyvatės pradeda šnypšti, garsas panašus į urzgimą. Daugelis gyvačių šnypščia 3000 – 13000 Hz dažniu, tačiau Karališkoji kobra šnypščia 2500 Hz dažniu. Šias gyvates medžioja ne tik greiti ir sumanūs Mangustai, tačiau ir žmonės.
Reprodukcinis ciklas
Poravimosi sezono metu Karališkosios kobros saugo savo teritoriją, šiuo laikotarpiu patinai išskiria feromonus, kurie traukia pateles. Poravimosi sezonas prasideda sausį, patinai dažnai kaunasi ir varžosi dėl patelių. Patinai apsivynioja vienas aplink kitą ir bando vienas kitą nustumti, taip parodant savo dominavimą. Patinas, kuris laimi pradeda pirštis patelei iškišdamas liežuvį ir laukdamas jos pripažinimo. Nors daugelis patinų varžosi dėl patelių, jie yra labai išrankūs.
Poravimasis vyksta mažiausiai 20 minučių, gyvatės supina savo kūnus, o po poravimosi lieka susipynusios dar keltą valandų, kartais dienų. Maždaug po aštuonių savaičių, balandį ar gegužę Karališkosios kobros patelė padeda keletą kiaušinių. Lizdą, kuriame patelė deda kiaušinius padaro pati iš šakelių ir lapų, lizdąpatelė formuoja naudodama savo uodega. Lizdas gali būti 3 – 5 metrų skersmens, jame patelė padeda 21 – 40 kiaušinių. Inkubacinis periodas trunka nuo 11 iki 12 savaičių, kad kiaušiniai išsiristų, patelė turi išlaikyti tinkamą temperatūrą – 28°C.
Patelė inkubacinio periodo metu lizdą saugo be pertraukos, kad jo neužpultų plėšrūnai ir kiti Karališkosios kobros patinai. Priežiūros laikotarpiu, patelės dažniausiai lizdo nepalieka, tuo tarpu patinas
būna netoliese. Patelė po inkubacionio periodo lizdą palieka, kad išvengtų pagundos suryti jauniklius. Po 3 mėnesių jauniklių oda tampa blizgi, atsiranda raštas, kurį turi suaugusios gyvatės. Karališkųjų kobrų
jaunikliai išsiritę būną 45 – 55 centimetrų ilgio ir be vargo gali patys apsiginti.
Iš pradžių jaunikliai maitinasi virškindami kaiušinio trynio maišelį, kuris yra jų skrandyje. Jauniklis pirmą kartą išsineria po savaitės, tuo metu pradeda medžioti. Jaunikliai maitinasi mažomis rupūžėmis ir vabzdžiais. Po 4 metų jie subręsta ir tampa sunkiai įveikiamais plėšrūnais. Išsiritę jaunikliai turi trumpas iltis, kurias gali apsukti, taip pagautas grobis nebegali pasprukti. Iltys auga gyvatėms bręstant. Prie jauniklių artintis itin pavojinga, nes jie negali kontroliuoti kokį kiekį nuodų suleisti užpuolikui.
Elgesys
Karališkosios kobros yra drovūs plėšrūnai, kurie pasirodo daugiausiai poravimosi sezono metu, šiuo laikotarpiu jos ypač saugo savo teritoriją ir yra itin agresyvios. Paprastai šios gyvatės pasižymi ramiu charakteriu, tačiau gali būti negailėstingos, kai jaučia grėsmę. Šios gyvatės vienišės, o esant maisto trūkumui gali tapti kanibalėmis. Pasitaikė atvejų, kai patinai užpuldavo nėščias pateles, poravimosi sezono metu. Toks elgesys mokslininkams ilgai nedavė ramybės, tačiau jie padarė tinkamas išvadas.
Manoma, kad Karališkosios kobros, ypač agresyvūs patinai, žudo savo gentainius esant maisto trūkumui arba kai kitos gyvatės patenka į jų teritoriją.
Karališkosios kobros patinai žymi savo teritoriją ir neleidžia į ją patekti kitiems patinams, ypač poravimosi sezono metu. Ši rūšis medžioja dienos metu, naktį sutinkamos retai. Grobio buvimą Karališkosios kobros jaučia už 100 metrų. Savo teritorijos ribas šios gyvatės gerai žino ir jas saugo. Dėl
savo aukšto intelekto ypač gerbiamos. Karališkosios kobros gebėjims „atsistoti“ ir išplėsti masyvų kaklą susidūrimo metu jas paverčia bauginančiu, tačiau itin gražiu plėšrūnu. Ši gyvatė greitai mokosi, auginant
nelaisvėje, nesunkiai atskiria jas prižiūrinčius žmones ir nepažįstamuosius. Vos tik išsiritę jaunikliai, jausdami pavojų instinktyviai gali išplėsti kaklą.
Nepaisant to, kad šios gyvatės vienišės, poravimosi sezono metu patinai, tampa tikri romantikai ir su patelėmis bendrauja itin daug. Dėl savo sumanumo jos itin lengvai nustato savo grobio buvimo vietą, jo dydį. Karališkoji kobra turi švelnų temperamentą ir yra itin atsidavę tėvai. Kad išvengtų galimų užpuolikų, Karališkosios kobros patelės nepalieka lizdo viso inkubacinio periodo metu. Kai Karališkoji kobra ruošiasi pulti ji atsitraukia, išskleidžia kaklą ir pakelia priekinę kūno dalį. Tai įspūdingas gynybos mechanizmas, kuris atbaido daugelį plėšrūnų.
Grėsmės
Naikinamos Karališkųjų kobrų buveinės, jos dažnai nelegaliai gaudomos ir parduodamos. Vis didesni žemės plotai ruošiami įvairių žemės ūkio produktų auginimui, taip naikinamos šių gyvačių buveinės. Dėl žmonių veiklos naikinami urvai, lizdai.
Pasak IUCN Tarptautinės raudonosios knygos, Karališkoji kobra yra pažeidžiama rūšis, klasifikuojama kaip Apendix II, Cites sąraše. Taip yra todėl, kad Mianmare, Indonezijoje ir Malaizijoje fermose nelegaliai
veisiamos šios gyvatės, vėliau iš jų išgaunami nuodai arba gyvatės parduodamos. Todėl šiuo metu Karališkoji kobra yra saugoma Schedule II, laukinės gyvūnijos apsaugos akto, kuris buvo pasirašytas 1972 metais Indijoje. Dokumentas nurodo, kad asmuo medžiojantis Karališkąsias kobras gali būti įkalintas šešeriems metams.
Nepale ir Vietname, Chitwan regione ši rūšis beveik išnyko, jos populiacija sumažėjo 80% per paskutinius 10 metų. Kambodžoje ir Indonezijoje Karališkosios kobros sutinkamos retai, dėl itin išpopuliarėjusios
prekybos odos gaminiais. Kinijoje šios rūšies populiacija taip pat itin stipriai sumažėjo, dėl jų odos naudojimo įvairiems gaminiams ir medicinos tikslams. Karališkoji kobra iš Javos salos dažnai eksportuojama į Kiniją. Vietname šių gyvačių populiacija taip pat sumažėjo itin smarkiai, dėl jų nuodų rinkimo, prekybos. Vietname šios gyvatės taip pat naudojamos gyvačių vyno gamybai.
Kultūrinė svarba
Gyvačių užkalbėtojos Mianmare naudoja Karališkosios kobros nuodus, juos maišo su rašalu, kuris naudojamas tatuiruotėms daryti. Tikima, kad tokios tatuiruotės apsaugo nuo gyvačių užpuolimų ar įvairių nesėkmių.
Gyvačių užkalbėtojos pasirodymo metu išsitatuiruoja tris piktogramas, o pasirodymo pabaigoje pabučiuoja gyvatės galvą.
Indijoje tikima, kad Karališkoji kobra yra legendos dalis, kurioje aprašomas gyvatės sumanumas. Pasak legendos, Karališkoji kobra turi išskirtinę atmintį ir gali prisiminti asmens veidą, kuris ją pribaigė. Vėliau užpuoliko veidą išvysta nužudytosios gyvatės partneris ir klajoja tol, kol atkeršyja užpuolikui. Dėl šio mito daug kobrų buvo sudegintos, tačiau dabartinė valdžia uždraudė tokį elgesį.
Faktai
*Lotyniškas pavadinimas „Ophiophagus” reiškia „gyvačių valgytojas“, taip Karališkosios kobros;
vadinamos, nes gali praryti kitas gyvates.
*Tailande gyvatės įkandimui gydyti naudojamas užpilas su ciberžole;
*Indijoje Karališkoji kobra ypač populiari ir turi jai skirtą dieną „Nag Panchmi“;
*Karališkoji kobra seka ritmiškus gyvačių užkalbėtojo rankų judesius, nes jos yra beveik kurčios;
*Karališkoji kobra yra ilgiausia nuodinga gyvatė pasaulyje;
*Patelės gali kaupti patinų spermą, net pasibaigus poravimosi sezonui, kad apvaisintų save sekantį sezoną;
*Karališkosios kobros nuodai susintetinami ir naudojami kaip vaistai mažinantys skausmą ir artrito gydymui;
*Karališkosios kobros liežuvis ilgiausias iš visų gyvačių;
*Karališkoji kobra geba pašokti į aukštį, kuris siekia trečdalį jos kūno ilgio.